Vokietijos istorijos pradžia galima laikyti 843 metus, kai Karolio Didžiojo įpÄ—diniai pasiraÅ¡Ä— Verdeno sutartį, pagal kuriÄ… Romos imperija buvo suskaidyta į tris dalis. Teritorija į Rytus nuo Reino iki ElbÄ—s ir Dunojaus atiteko Liudvikui I VokieÄiui. Is Å¡ios imperijos dalies, vadinamos Rytų Frankonija, vÄ—liau susikÅ«rÄ— Vokietija. 

     Pradžioje iÅ¡kilo kelios hercogystÄ—s: Lotaringija, Frankonija, Å vabija, TiÅ«ringija, Saksonija ir Bavarija. 911 metais, mirus Liudvikui IV Vaikui, iÅ¡nyko Karolingų dinastija, ir karaliumi buvo iÅ¡rinktas Konradas I, artimas Karolingų giminaitis, Frankonijos hercogas, savo įpÄ—diniu jis paskelbÄ— Saksonijos karalių HenrikÄ… I. 919 metai, kai Henrikas I pakilo į sostÄ…, laikomi pirmosios vokieÄių imperijos įkÅ«rimo metais. Nepaisant daugelio silpnųjų pusių, Å¡i imperija iÅ¡liko per Å¡imtmeÄius ir buvo politiÅ¡kai reikÅ¡minga vidurio Europos dalis. Saksonijos hercogai imperijai vadovavo tik Å¡imtmetį, taÄiau tas laikotarpis yra itin svarbus Vokietijos viduramžių istorijos etapas. Henrikui I pavyko priversti nusilenkti jo  valdžiai hercogus ir sujungti vokiÅ¡kas gentis į karalijÄ… "Regnum Teutonicum". Jis sutramdÄ— nuolat karalijÄ… puolanÄius vengrus, nukariavo slavų BrenaburgÄ…, hevelieÄių sostinÄ™, ir pasiekÄ— net PrahÄ…. Jo sÅ«nus Otonas I, vienintelis Vokietijos karalius, kuris buvo vadinamas "Didžiuoju", toliau kÅ«rÄ— savo pirmtako pradÄ—tÄ… karalijÄ…. Jis prijungÄ— BavarijÄ…, paskirdamas jos kunigaikÅ¡Äiu savo brolį HenrikÄ…. Kitas hercogystes taip pat atidavÄ— valdyti giminaiÄiams. Tvirtindamas valstybÄ™ pasinaudojo ir BažnyÄios herarchais, teikdamas jiems didelių privilegijų ir dalydamas žemes. 955 metais įvykus mÅ«Å¡iui ties Lechfeldu, Otonas sutramdÄ— ilgai plÄ—Å¡ikavusius ir pavojų jaunai karalijai kÄ—lusius vengrus. Otonas įtvirtino karaliÅ¡kÄ… valdžiÄ… ir 962 buvo karÅ«nuotas Romoje kaip imperatorius. Tai buvo vakarietiÅ¡kos Romos imperijos (das Heilige Römische Reich Deutscher Nationen), pradžia, nes nuo to laiko teisÄ— į Romos imperijos karÅ«nÄ… perÄ—jo vokieÄių karaliams, o jų likimai glaudžiai siejosi su Italija ir popiežiumi. Permainingi imperatoriaus ir popiežiaus santykiai, reti susitarimai ir daug dažnesni nesutarimai, bÅ«dingi visam viduramžių laikotarpiui.

     Po saksų dinastijos į valdžiÄ… atÄ—jo frankų-salų giminÄ—. Abu pirmieji Å¡ios giminÄ—s karaliai sustiprino Vokietijos įtakÄ…. 1033 Konradas II prijungÄ— BurgundijÄ…, kuri tapo treÄiÄ…ja Å ventosios Romos Imperijos dalimi. Jo sÅ«nus Henrikas III tÄ™sÄ— tÄ—vo darbus, ir visų pirma pradÄ—jo reformuoti bažnyÄiÄ… Italijoje. Jis paÅ¡alino tris tarpusavyje konkuruojanÄius popiežius ir paskyrÄ— popiežiumi Bambergo vyskupÄ…. TaÄiau jam mirus 1056 metais, politinÄ— situacija staiga pasikeitÄ—. Ä® sostÄ… atÄ—jo jo sÅ«nus Henrikas IV, kuris, bÅ«damas 6 metų, priklausÄ— nuo kunigaikÅ¡Äių. AtÄ—jo laikas Italijos popiežiui iÅ¡sivaduoti iÅ¡ Vokietijos globos. 1073 popiežiumi tapo Grigalius VII, bažnytinÄ—s reformos Å¡alininkas. PrasidÄ—jo dramatiÅ¡ka kova su imperatoriumi Henriku IV. Grigalius norÄ—jo iÅ¡laisvinti popiežiaus institucijÄ… nuo bet kokios pasaulietiÅ¡kos įtakos. PrasidÄ—jo popiežiaus ir imperatoriaus ginÄai dÄ—l teisÄ—s skirti vyskupus. Grigalius protestavo prieÅ¡ Milanui paskirtÄ… Henriko arkivyskupÄ…, tad Henrikas Wormso susirinkime nuÅ¡alino popiežių nuo valdžios. Vokietijos kunigaikÅ¡Äiai Henriko nepalaikÄ—. Popiežiui jį iÅ¡varius, kunigaikÅ¡Äiai net nusprendÄ— jį paÅ¡alinti, jei jis per metus neiÅ¡sisuks nuo viduramžiais tokios svarbios bažnyÄios bausmÄ—s. Henrikas 1077 nuvyko į virÅ¡utinÄ™ ItalijÄ…, kur Kanosos pilyje gyveno Grigalius. Po žeminanÄios atgailos jaunasis valdovas buvo atleistas nuo bausmÄ—s, taÄiau popiežiaus ir imperatoriaus kova nepasibaigÄ—. Å i kova gerokai sukrÄ—tÄ— vokieÄių monarchijÄ…, leido iÅ¡augti didikų galiai. Henriko IV įpÄ—dinis Henrikas V pasiekÄ— kompromisÄ… (Wormso konkordatas, 1122 m.), kuris nebuvo naudingas nei imperatoriui, nei popiežiui. PasisekÄ— vokieÄių kunigaikÅ¡Äiams ir Italijos miestams, kurie tais neramiais laikais galÄ—jo sustiprinti savo valdžiÄ…. Konkordatas davÄ— kapituloms teisÄ™ rinkti vyskupus ir abatus; karaliui palikta teisÄ— prieÅ¡ įšventinimÄ… dovanoti iÅ¡rinktajam lenÄ….

     Vis labiau skaidantis vokieÄių monarchijai, tolydžio augo ir jÄ—gos, reikalavusios stiprios monarchijos atkÅ«rimo, taÄiau vienybÄ—s sÄ—kmingai galÄ—jo siekti tik tokia stipri asmenybÄ—, kaip Fridrichas I Barbadosa, kilÄ™s iÅ¡ Å vabijos kunigaikÅ¡Äių (HohenÅ¡taufenų). Jis buvo tarsi riterių epochos simbolis, pagarsÄ—jÄ™s ir kaip stiprus politikas, ir kaip talentingas karo vadas. Jam valdant, suklestÄ—jo ir vokieÄių literatÅ«ra bei menas. Apie Å¡io valdovo didybÄ™ kalba iki Å¡ių dienų iÅ¡likusios pilys bei miestų griuvÄ—siai. Fridrichas 6 kartus žygiavo į ItalijÄ…, ir Äia, kovodamas su popiežiumi ir miestų bendruomenÄ—mis, siekÄ— atgaivinti imperijÄ…. Jis laikÄ— save krikÅ¡ÄioniÅ¡ko pasaulio vadu, nepriklausomu nuo popiežiaus. Italijos miestuose jis atstatÄ— imperijos autoritetÄ…, paskirdamas jiems savus valdininkus. Vokietijoje Fridrichas sulaukÄ— bažnyÄios ir kunigaikÅ¡tijų pripažinimo. TaÄiau ir Fridricho valdymo laikais buvo įvairių nesklandumų. Kaip ir jo pirmtakai, Fridrichas turÄ—jo kovoti su valdžios siekianÄiais kunigaikÅ¡Äiais. Welfas Henrikas LiÅ«tas, Bavarijos ir Saksonijos hercogas buvo pakankamai stiprus, kad galÄ—tų imtis savarankiÅ¡kos politikos. Fridrichas palaužė jo pasiprieÅ¡inimÄ… ir iÅ¡vijo jį iÅ¡ kraÅ¡to. 

     Kai Barbadosui pavyko sužadÄ—ti sÅ«nų su Normanų imperijos paveldÄ—toja, jo valdžia ir pripažinimas pasiekÄ— savo apogÄ—jų. Imperija buvo vieninga, kunigaikÅ¡Äių savarankiÅ¡kumo siekis buvo apribotas, o HohenÅ¡tafenų valdos nusitiesÄ— nuo Å iaurÄ—s jÅ«ros iki Sicilijos.
TaÄiau toks imperijos suklestÄ—jimas pasibaigÄ— mirus Fridricho I Barbadoso sÅ«nui Henrikui VI, kuris valdovo sostu džiaugÄ—si tik 8 metus. Niekada vÄ—liau imperija neturÄ—jo tokios įtakos Europoje ir nebuvo tokia vieninga. Ji tapo naujai susikÅ«rusių Europos valstybių grandinÄ—s grandimi, o imperatoriaus valdžia nusilpo sustiprÄ—jus kunigaikÅ¡Äių valdžiai.

     Barbadoso anÅ«kas Fridrichas II buvo priverstas visÄ… gyvenimÄ… kovoti su popiežiais dÄ—l Italijos valdų. Taigi paskendo Italijos reikaluose, o paÄiÄ… VokietijÄ… paliko diduomenÄ—s savivaldai. Po jo mirties vienas po kito žuvo kovodami jo įpÄ—diniai; šį laikotarpį galima vadinti viduramžių vokieÄių imperijos pabaiga.

     PrasidÄ—jo laikai be imperatoriaus, kai teritorijų valdovai nevaržomi valdÄ— savo žemes. Susiraizgiusios ir aiÅ¡kiai neatribotos kunigaikÅ¡Äių teritorijos lÄ—mÄ— nesibaigianÄius kivirÄus ir kovas. Kovos vertÄ— kunigaikÅ¡Äius sutelkti savo kariuomenes - riterius, kurių luomas Ä—mÄ— garsÄ—ti plÄ—Å¡ikavimu. TaÄiau kultÅ«rinis, visuomeninis ir Å«kinis gyvenimas ne tik nesustingo, bet kai kuriais atžvilgiais net suklestÄ—jo. Miestuose vystÄ—si pramonÄ— ir prekyba, kÅ«rÄ—si pirklių ir amatininkų sÄ…jungos. Ne vienas Vokietijos miestas iki Å¡iol gali didžiuotis katedromis ir rotuÅ¡Ä—mis, pastatytomis tais laikais ir bylojanÄiomis apie kunigaikÅ¡Äių praturtÄ—jimÄ…. PrasidÄ—jo rytinių, daugiausia slavų, kraÅ¡tų kolonizacija. Ä® tÄ… kolonizacijos bangÄ… įsijungÄ— ir VokieÄių ordinas. Jis nukariavo PrÅ«sų žemÄ™, kuri tapo labiausiai į rytus nutolusia vokieÄių kolonija.

     1273 paveikti popiežiaus Grigaliaus X vokieÄių kunigaikÅ¡Äiai iÅ¡rinko karaliumi turtingÄ… Elzaso grafÄ… RudolfÄ…. Jam atÄ—jus į valdžiÄ… prasidÄ—jo Habsburgų dinastijos valdymo laikai ir naujoji imperijos epocha. Kad sustiprintų savo įtakÄ…, karaliai siekÄ— iÅ¡plÄ—sti savo patvaldystÄ™ (Hausmacht). Šį procesÄ… pradÄ—jo Rudolfas I, įsigijÄ™s Austrijos žemes. KitÄ… didelÄ™ patvaldystÄ™ rytinÄ—je imperijos dalyje sukÅ«rÄ— LiuksemburgieÄiai, įsigijÄ™ BohemijÄ… ir MoravijÄ…. Ä®sigijÄ™ daugiau žemių, Habsburgai iÅ¡siplÄ—tÄ— visoje pietų Vokietijoje nuo Elzaso iki rytinių Alpių pakraÅ¡Äių.

     Auganti teritorijų valdovų savivalda nenukentÄ—jo nÄ— pirmųjų Habsburgų laikais, o po Alberto mirties karaliÅ¡kas vainikas iÅ¡sprÅ«do iÅ¡ Å¡ios giminÄ—s rankų. Beje, po 140 metų Å¡is vainikas vÄ—l buvo atgautas. Po Habsburgų valdÄ— LiuksemburgieÄiai. Å ios giminÄ—s karaliaus Henriko VII sÅ«nus vedÄ— paskutiniÄ…jÄ… ÄŒekijos PÅ¡emislidų palikuonÄ™ ir paveldÄ—jo ÄŒekijos sostÄ…. ÄŒekija prisijungÄ— prie vokieÄių imperijos. LiuksemburgieÄiams vieÅ¡pataujant, vokieÄių imperijos vaidmuo daugiau buvo jauÄiamas vidurio Europoje nei kitur. Kai LiuksemburgieÄiai daugiau politikavo imperijos pakraÅ¡tyje, paÄioje Vokietijoje galutinai tvirtinosi magnatų bei kunigaikÅ¡Äių valstybÄ—s; savarankiÅ¡kais tapo kai kurie laisvieji miestai.

     Nuo 1438 metų į sostÄ… vÄ—l grįžo Habsburgai, kurie iÅ¡laikÄ— Vokietijos imperijos sostÄ… iki 1806 metų. Per paskutinius viduramžių Å¡imtmeÄius riteriai, kadaise buvÄ™ imperatoriaus valdžios parama, neteko savo reikÅ¡mÄ—s. Greitai augo miestai, ir viduramžių pabaigoje kai kuriuose gyveno apie 2000 gyventojų. Miestai tapo kultÅ«riniais ir ekonominiais centrais ir pradÄ—jo kurti miestų sÄ…jungas, kurios buvo reikÅ¡mingos politiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, miestų sÄ…junga lÄ—mÄ— Hanse sÄ…jungos politikÄ… ir ekonomikÄ… net už imperijos ribų.

     XV amžiaus pabaigÄ… ir XVI amžiaus pradžiÄ… vienas istorikas pavadino "Zeit der großen Wende" (Didelio posÅ«kio laikas). Ir iÅ¡ tikrųjų, tais laikais keitÄ—si politinis, ekonominis, kultÅ«rinis ir socialinis gyvenimas. Prekybos sÄ…jungos ir atskiros Å¡eimos, pav. Fugger ir Welser Augsburge, pradÄ—jo ankstyvo kapitalizmo epochÄ… Vokietijoje. Jos labai greitai surado iÅ¡Ä—jimÄ… į tarptautinÄ™ rinkÄ…, kuri dÄ—l svarbių atradimų itin suklestÄ—jo XVI amžiuje.

     Gutenbergo knygų spausdinimo iÅ¡radimas buvo svarbus veiksnys, paskatinÄ™s Italijos humanizmo plitimÄ…. Martynui Liuteriui paskelbus savo garsiÄ…sias tezes, prasidÄ—jo reformacija. Paveikti Liuterio mokslo apie krikÅ¡Äionių laisvÄ™, valstieÄiai sudarÄ— 12 punktų programÄ… (1525). Jie reikalavo atlesti juos nuo baudžiavos ir suteikti tikybines ir Å«kines laisves. PrasidÄ—jo valstieÄių karas, taÄiau valstieÄiai buvo per silpni kovoti su kunigaikÅ¡Äiais. Tuo metu imperijai vadovavo Habsburgų dinastijos atstovas Karolis V, kuriam atÄ—jus į valdžiÄ…, Vokietija įsivÄ—lÄ— į ilgai trukusius ginÄus su PrancÅ«zijos karaliumi Francu I. Be to, iÅ¡ pietryÄių VokietijÄ… puolÄ— turkai, kurie 1529 metais prasiskverbÄ— iki Vienos. Vakaruose ir rytuose vyraujant įtampai, Vokietijoje klestint vidiniams nesutarimams, prasidÄ—jo religinÄ— katalikų, vadovaujamų imperatoriaus, ir protestantų, kuriems priklausÄ— dauguma kunigaikÅ¡Äių, kova. Imperatorius laimÄ—jo Å¡iÄ… kovÄ…, taÄiau vÄ—l stiprÄ—janti kunigaikÅ¡Äių opozicija ir vÄ—l prasidÄ—jÄ™s karas prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ… privertÄ— jį atsisakyti valdžios. 1555 metais Augsburge paskelbta religinÄ— taika. Pripažinta kunigaikÅ¡Äių teisÄ— laisvai pasirinkti katalikų ar Liuterio tikÄ—jimÄ… ir versti gyventojus jį iÅ¡pažinti. Paskelbtas "Cuius regio, eius religio" (kieno žemÄ—, to religija) dÄ—snis. Augsburgo sutartis lÄ—mÄ— BažnyÄios priklausomybÄ™ nuo teritorijų kunigaikÅ¡Äių suvereniteto. Beveik visa Å¡iaurÄ—s Vokietija iki Dunojaus virto protestantiÅ¡ka. JÄ—zuitų ordinas, įsikÅ«rÄ™s Kelne, Ingolstadte (Bavarija) ir Vienoje, pažadino sÄ…jÅ«dį, pavadintÄ… Katalikų BažnyÄios Renesansu arba kontrreformacija. TÄ™sÄ—si kova tarp katalikų ir protestantų, prasidÄ—jo TrisdeÅ¡imties metų karas. Tai buvo tikrai tarptautinis karas vokieÄių žemÄ—je, kuris baigÄ—si tarpvalstybine Vestfalijos taika (1648). BaigÄ—si ilgai trukusi kova dÄ—l tikÄ—jimo, bet buvo palaidota imperijos vienybÄ—. Po Vestfalijos taikos Vokietija tapo daugiau nei 300 valstybių konglomeratu. Visus Å¡iuos politinius vienetus formaliai jungÄ— imperatorius ir bendras reichstagas, po Vestfalijos taikos tapÄ™s "amžinu", be pertraukos posÄ—džiavÄ™s Regensburge. PradÄ—jo stiprÄ—ti atskirų valstybių įtaka. Labiausiai suklestÄ—jo Brandenburgo-PrÅ«sijos valstybÄ—, kurios kunigaikÅ¡tis Fridrichas Vilhelmas I visas jÄ—gas skyrÄ— atgimimui.

     Pakilimo, nepaisant turkų puolimo grÄ—smÄ—s, sulaukta ir Austrijoje. Kai turkai 1683 metais antrÄ… kartÄ… užėmÄ— VienÄ…, vokieÄių kunigaikÅ¡Äiai prisiminÄ— savo atsakomybÄ™ ir kartu su Lenkija atrÄ—mÄ— Turkijos smÅ«gį.

     Vakaruose PrancÅ«zijos karalius Liudvikas XIV pasinaudojo Vokietijos politiniu silpnumu ir sustiprino PrancÅ«zijos įtakÄ…. Jis prisijungÄ— ElzasÄ…, užėmÄ— StrasbÅ«rÄ…. TaÄiau taip vadinamas "saulÄ—s karalius" Liudvikas ir jo absoliuti monarchija buvo pavyzdys daugeliui vokieÄių kunigaikÅ¡Äių. PolitiÅ¡kai suskaidytoje Vokietijoje klestÄ—jo menas ir kultÅ«ra. Konkurencija tarp atskirų kunigaikÅ¡tysÄių paskatino jų vadovus puoÅ¡ti savo miestus rÅ«mais, kurie dabar priskiriami prie gražiausių baroko architektÅ«ros paminklų.

     Politiniu požiÅ«riu svarbiausios buvo PrÅ«sija ir Austrija. DÄ—l politinÄ—s įtakos augimo tapÄ™ prieÅ¡ininkÄ—mis, jos tik spartino skaidymosi procesÄ…. Po Utrechto taikos Austrijos politinÄ— įtaka gerokai sustiprÄ—jo, taÄiau po kelių deÅ¡imtmeÄių situacija labai pasikeitÄ—. PrÅ«sijoje Fridrichas Vilhelmas I sukÅ«rÄ— griežtai organizuotÄ… centristinÄ™ valstybÄ™. Jam rÅ«pÄ—jo taupumas, valstybinių pajamų didinimas, kariuomenÄ—s stiprinimas; jis stengÄ—si plÄ—sti dirbamos žemÄ—s plotus. Fridrichas Vilhelmas I pagarsÄ—jo kaip didysis kolonizatorius. SustiprinÄ™s kariuomenÄ™, jis ne tik galÄ—jo atsispirti Austrijos smÅ«giams, bet ir užkariavo Å lezijÄ….

     Septynerių metų karas, kuris psrasidÄ—jo Vokietijos vidiniu karu, peraugo į tarptautinį konfliktÄ…, kurio metu prÅ«sus palaikÄ— Anglija, o austrus - Rusija ir PrancÅ«zija. PrÅ«sijos pergalÄ— buvo taip pat ir senosios imperijos pabaiga. TaÄiau stiprÄ—janÄioje prÅ«sų valstybÄ—je jau buvo galima atpažinti Antrosios imperijos užuomazgas. Beje, Fridricho negalima vertinti tik kaip kariautojo. Jis savo valstybÄ—je taip pat diegÄ— ir Å¡vietimo idÄ—jas, kuriomis buvo pagrįsta jo valstybinÄ— reforma.

     PrasidÄ—jus PrancÅ«zijos revoliucijai, Vokietijos buržuazija taip pat susidomÄ—jo lygybÄ—s idÄ—jomis. TaÄiau PrancÅ«zijai pradÄ—jus grobiamuosius karus, Vokietijoje susiformavo koalicija prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ…, kuriai vadovavo BraunÅ¡veigo hercogas Ferdinandas. VokieÄiai įžygiavo į PrancÅ«zijÄ… ir prie Valmy susikovÄ— su prancÅ«zais. Po trumpo artilerijos apÅ¡audymo armija turÄ—jo pasitraukti. Po Valmy susidÅ«rimo pasikeitÄ— prancÅ«zų grobiamosios politikos planai. Jie netrukus užgrobÄ— vokiÅ¡kus Nyderlandus ir vokiÅ¡kas žemes iki Reino. Po nesÄ—kmingo pasiprieÅ¡inimo, PrÅ«sijos karalius pasitraukÄ— iÅ¡ koalicijos ir sudarÄ— taikÄ… su prancÅ«zais. Pagal Bazelio taikos sutartį kairysis Reino pakraÅ¡tys atiteko prancÅ«zams. Vokietijos imperija pasidavÄ— naujai prancÅ«zų Napoleono imperijai (nuo 1801 m.). VokieÄių valdovai pakluso Napoleonui. Jie vykdÄ— reformas, naikino bažnytines valstybes ir mažąsias kunigaikÅ¡tystes, keliolika imperijos miestų sujungÄ— į stambesnius politinius vienetus. Po Å¡ios reformos pasiliko tik 39 vokiÅ¡kų valstybių sÄ…junga. Å ventoji Romos imperija Napoleono įsakymu 1806 metais buvo panaikinta.

     PrÅ«sija savo galiÄ… parodÄ— tik 1812 metais, kai mūšį pralaimÄ—jusi Napoleono armija grįžo iÅ¡ Rusijos. PrÅ«sijos karalius, iki Å¡iol talkininkavÄ™s Napoleonui, pradÄ—jo kovÄ…. PrÅ«sai lÄ—mÄ— Leipcigo tautų (1813) ir Vaterlo (1815) mÅ«Å¡ių pergalÄ™. Po Vienos taikos PrÅ«sijai atiteko pusÄ— Saksonijos ir Vestfalija su turtingomis Ruhro kasyklomis ir pareinio plotais.

     1848 metais, prasidÄ—jus PrancÅ«zijos vasario revoliucijai, Vokietijoje vÄ—l bandyta atkurti ir suvienyti valstybÄ™. Frankfurto Å v.Povilo bažnyÄioje susirinko garsusis Frankfurto parlamentas, iÅ¡rinktas visuotiniais visos tautos balsavimais, kuris bandÄ— iÅ¡ senosios imperijos dalių sukurti naujÄ… imperijÄ…. Bandymas sukurti vieningÄ… valstybÄ™ buvo nesÄ—kmingas, nes PrÅ«sija ir Austrija norÄ—jo dominuoti naujoje imperijoje.

     IÅ¡svajotÄ…jį susivienijimÄ…, nors ir nedalyvaujant Austrijai, 1870/71 metais paspartino vokieÄių-prancÅ«zų karas.
Antroji imperija (das zweite Reich) - federacinÄ— valstybÄ—, kurioje atskiri kunigaikÅ¡Äiai buvo pakankamai nepriklausomi. Imperijoje politiÅ¡kai dominavo PrÅ«sija. AtrodÄ—, nauja tvarka įsitvirtino ilgam. KunigaikÅ¡Äio Bismarko politika leido Vokietijai taikiai įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. TaÄiau naujas jauno garbÄ—s siekianÄio imperatoriaus Vilhelmo II politikos kursas jau po dviejų deÅ¡imtmeÄių sustabdÄ— šį taikų raidos procesÄ…, užsienio politikos atžvilgiu izoliavo VokietijÄ… ir atvedÄ— jÄ… prie I-ojo Pasaulinio karo krizÄ—s.

     Versalio taika 1918 metais apkarpÄ— Vokietijos teritorijÄ… iÅ¡ rytų ir vakarų, taÄiau imperija iÅ¡liko ir net įgavo tÄ… demokratinÄ™-respublikinÄ™ tvarkÄ…, apie kuriÄ… revoliucionieriai svajojo dar 1848 metais. Pasitaikiusia proga Vokietija nepasinaudojo. Žinoma, pasaulinÄ—s politikos situacija, pasaulinÄ— ekonomikos krizÄ— ir radikalizacija lÄ—mÄ— nacional-socialistinio TreÄiojo Reicho diktatÅ«ros įsigalÄ—jimÄ… jaunoje Veimaro respublikoje jau po 15 egzistavimo metų.Tiesa, Hitleriui pavyko keliems metams iÅ¡plÄ—sti imperijos ribas, aneksuojant AustrijÄ…, ÄŒekijos ir Lenkijos dalis, taÄiau II-asis Pasaulinis karas, kurį jis pradÄ—jo, atneÅ¡Ä— ne tik nacionalsocialistų propaguojamÄ… "visuotinį karÄ…", bet ir visuotinį žlugimÄ…. Bismarko pasiekta vienybÄ— buvo prarasta, Vokietija neteko rytinÄ—s imperijos dalies, kolonizuotos viduramžiais, o likusias žemes pasidalino nugalÄ—tojai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių. Po nesÄ—kmingo karo, pagal Versalio sutartį, Vokietija paskelbta atsakinga už karo sukÄ—limÄ….

     1949 metais iÅ¡ trijų vakarinių okupuotų zonų susikÅ«rÄ— nauja demokratinÄ— valstybÄ— - Vokietijos FederacinÄ— Respublika. Vadovaujama kanclerio Konrado Adenauerio, FederacinÄ— Respublika nepaprastai sparÄiai augo ir plÄ—tÄ—si, politiniu ir ekonominiu požiÅ«riu tapo Europos dalimi ir prisidÄ—jo prie Europos susivienijimo. Vokietijos DemokratinÄ— Respublika prisijungÄ— prie Sovietų sÄ…jungos ir jos sÄ…jungininkų. Berlyno siena skyrÄ— dvi Vokietijos dalis iki 1989 metų. 1990 metais dvi Vokietijos dalys susijungÄ— ir susikÅ«rÄ— nauja valstybÄ— - Vokietijos FederacinÄ— Respublika. 

       Is „Vorutos“

       Vokietijos istorija 1890-2005, DE: http://www.deutschegeschichten.de/indexplus.asp